„Auld Alliance“
Jungtys tarp Prancūzijos ir Škotijos
Jungtys tarp Prancūzijos ir Škotijos
Senoji sąjunga (Auld Alliance) – tai istorinio karinio ir diplomatinio aljanso tarp Prancūzijos ir Škotijos pavadinimas. Dabar ši frazė tiesiog meiliai apibūdina istorinį ryšį tarp Prancūzijos ir Škotijos. 1942 m., kai Charles'is de Gaulle'is lankėsi Škotijoje, jis paskelbė Prancūzijos ir Škotijos santykius „seniausia sąjunga visame pasaulyje“.
Tiesa, Prancūziją ir Škotiją sieja šimtmečius menantys ryšiai. Pažvelkime į Auldo aljanso istoriją ir tyrinėjame glaudžių dviejų tautų ryšių įtaką Škotijai. Taip pat papasakosime apie kai kurias Škotijos vietas, kuriose galite aplankyti glaudžius istorinius Škotijos ir Prancūzijos ryšius atspindinčias svetaines.
Auldo aljansas atsirado 1295 m., kai Škotija ir Prancūzija sudarė oficialų diplomatinį ir karinį aljansą prieš Angliją. Jie susitarė, kad anglų agresijos atveju palaikys vienas kitą. Bėgant metams aljansas kartkartėmis buvo oficialiai atnaujinamas, bet galiausiai nutrūko. Net ir po to abi tautos išlaikė glaudžius ryšius.
Šie draugystės, bendradarbiavimo ir karinės sąjungos ryšiai suvaidino svarbų vaidmenį formuojant abiejų tautų istorijas. Be karinio aljanso, galite pamatyti Prancūzijos ir Škotijos santykių įtaką tokiose srityse kaip menas, architektūra, kultūra, virtuvė, kalba ir literatūra.
Daugelis škotų apsigyveno Prancūzijoje po kovos su prancūzais prieš anglus. Santuokos tarp Škotijos ir Prancūzijos karališkųjų asmenų ir bajorų per daugelį metų įvyko tolesni piliečių mainai. Šiandien Prancūzijoje apie 45,000 XNUMX žmonių turi škotų protėvius. Įžymūs prancūzai, turintys škotų protėvius, yra Žiulis Vernas ir Šarlis de Golis!
Auldo aljanso ištakos sietinos su neramiu XIII a. 13 metais Škotijos karalius Johnas Balliolis ir Prancūzijos karalius Pilypas IV suvienijo jėgas prieš Anglijos karalių Edvardą I. Šis gynybinis aljansas, įformintas Paryžiaus sutartimi, pažymėjo Auldo aljanso gimimą. Juo buvo siekiama apsaugoti abi tautas nuo Anglijos karūnos teritorinių ambicijų. Tačiau tai nesutrukdė Edvardui I sėkmingai įsiveržti į Škotiją tik po metų, 1295 m. Vėlesniais metais tarp Anglijos ir Škotijos vyko daugybė mūšių, kol, vadovaujant Robertui Bruce'ui, Škotija galiausiai atgavo nepriklausomybę. 1296 metais Anglija pripažino jį nepriklausomos Škotijos karaliumi.
Škotijos ir Prancūzijos aljansas sustiprėjo per Šimtametį karą – ilgą ir aršų konfliktą tarp Anglijos ir Prancūzijos. Škotija ir Prancūzija aktyviai rėmė viena kitą, siųsdamos kariuomenę ir išteklius, kad sustiprintų kiekvienos valstybės karo pastangas. Prancūzija taip pat suteikė šventovę Dovydui II iš Škotijos, jo šeimai ir teismui, kai jie buvo tremtyje.
Per šį laikotarpį Prancūzijos ir Škotijos pajėgos koordinavo atakas prieš Angliją. Jie kovėsi vienas šalia kito garsiuose mūšiuose, tokiuose kaip Puatjė 1356 m. ir Bauge mūšis 1421 m. 1418 m. Prancūzijos Karolis VII įkūrė Les Gardes Écossaises, kad veiktų kaip elitinė Prancūzijos monarchijos asmens sargybinių jėga. 1429 m. škotų kariai kovojo Žanos d'Ark vardu.
Daugelis škotų ekspedicijų į Prancūziją karių nusprendė ten pasilikti, o kai kuriems karininkams buvo suteikta žemių ir titulų Prancūzijoje. XV–XVI amžiais šie naujakuriai oficialiai tapo prancūzų pavaldiniais. Aljansas buvo atnaujintas keturis kartus per likusį XV amžių, kol galiausiai Prancūzija iškovojo pergalę Šimtamečio karo metu Kastiljono mūšyje 15 m.
Po Šimtmečio karo tiesioginė grėsmė iš Anglijos sumažėjo, nes ji kariavo savo vidinį karą – Rožių karą. Škotija ir Prancūzija per šį laikotarpį išnaudojo Anglijos silpnumą, viena kitą remdamos nuoseklius reidus, siekdamos susigrąžinti prarastą teritoriją. 1461 m. Margaret Anjou susitarė su Škotija ir Prancūzija remti Lankastrijos reikalą Rožių kare mainais už Berwick & Jersey grąžinimą. Nepaisant jų paramos, jorkai galiausiai triumfavo.
Šis audringas Anglijos istorijos laikotarpis pagaliau baigėsi, kai Henrikas Tiudoras (lankastiečių kilmės), remiamas Prancūzijos ir Škotijos, grįžo iš tremties Prancūzijoje ir 1485 m. Bosvorto mūšyje nugalėjo Ričardą III. Jis tapo Henriku VII. Vėliau jis vedė Elžbietą Jorkietę, taip užbaigdamas Rožių karus. Siekdamas užtikrinti taiką su Škotija ir Prancūzija, Henrikas VII suorganizavo savo dukterų santuokas su Škotijos ir Prancūzijos karaliais. Škotijos karalius Jokūbas VI ir Anglijos karalius I , Marijos Škotijos karalienės, 1603 m. suvienijusios Škotiją ir Angliją po viena karūna, sūnus, buvo kilęs iš šios kraujo linijos.
Tačiau prieš tai Prancūziją ir Škotiją valdė bendra monarchija. Marija, Jokūbo V dukra ir Jokūbo I ir VI motina (Marija, Škotijos karalienė), vaikystėje buvo ištremta į Prancūziją dėl savo saugumo ir ten užaugo. 1548 m. ji susižadėjo su Pranciškumi, Prancūzijos Dofinu. 1558 m. ji ištekėjo už jo. Kai 1559 m. jis tapo karaliumi kaip Pranciškus II, prieš ankstyvą jo mirtį jie trumpai karaliavo kaip „Prancūzijos ir Škotijos karalius ir karalienė“. Per šį laikotarpį Prancūzijos ir Škotijos aljansas pasiekė aukščiausią tašką. Prancūzijos ir Škotijos piliečiai įgijo tas pačias teises kaip ir vienas kitam – faktiškai tapo dvigubais piliečiais. Tik XX amžiaus sandūroje Prancūzija galiausiai atšaukė Škotijos žmonių teisę į Prancūzijos pilietybę.
Didžiausias smūgis Auldo aljansui buvo 1560 m., kai Škotijos reformacija atmetė katalikybę ir, atitinkamai, politinę sąjungą su Prancūzija. 1560 m. Edinburgo sutartis pažymėjo oficialią aljanso pabaigą, o Škotija pradėjo glaudesnius ryšius su Anglija.
Tačiau per Anglijos pilietinį karą karališkieji Stiuartai ir kiti katalikų didikai prisiglaudė Prancūzijos dvare. Santuokos tarp škotų ir Prancūzijos karališkųjų bei didikų šeimų tęsėsi. Stiprūs šeimos ryšiai tarp Stiuartų ir kitų galingų Škotijos šeimų išlaikė neformalų aljansą.
Šeimos ryšiai tarp škotų ir prancūzų buvo ne tik aukštuomenėje. Viena po kitos einančios kartos apsigyveno viena kitos šalyse dėl prekybos, pasilikdamos po karinių kampanijų. Arba persikėlė dėl to, kad jie buvo prancūzų bajorų šeimų nariai Škotijoje arba škotų bajorai Prancūzijoje. Edinburge yra miesto dalis, vadinama Mažąja Prancūzija, nes čia gyveno daugelis Škotijos karalienės Marijos ponių ir tarnų. Po šimtmečius trukusių mišrių santuokų ir kelionių tarp dviejų šalių visų Škotijos visuomenės sluoksnių žmonės turėjo prancūzų šeimos ryšius.
Auldo aljansas, kuris prasidėjo kaip atsakas į Anglijos dominavimo grėsmę, peraugo į daugybę ryšių, viršijančių karinį bendradarbiavimą. Šie santykiai paliko neišdildomą įtaką tiek Škotijos, tiek Prancūzijos istorijoms ir kultūroms – nuo kalbos ir meno iki virtuvės ir diplomatijos. Šiuolaikiniai Prancūzijos ir Škotijos diplomatiniai santykiai išlieka draugiški. Stiprūs istoriniai ryšiai tarp dviejų šalių per šimtmečius atvėrė kelią bendradarbiavimui įvairiose srityse, įskaitant politiką, prekybą ir kultūrą.
Prancūzija ir Škotija kelis šimtmečius palaikė tvirtus komercinius santykius. Nuo viduramžių iki ankstyvųjų naujųjų laikų Škotijos ir Prancūzijos aljansas palengvino plačią prekybą ir prekybą. Viduramžiais škotų pirkliai sukūrė stiprius prekybos tinklus su prancūzų kolegomis. Jie eksportavo vilną, kailius ir žuvį, o iš Prancūzijos importavo vyną, tekstilę ir prabangos prekes. Auldo aljansas, sutvirtinęs abiejų šalių diplomatinį ir ekonominį bendradarbiavimą, taip pat skatino prekybą, taikydamas lengvatinį režimą ir muitų lengvatas vienas kito prekybininkams.
XVI amžiuje išsiplėtė jų ekonominiai ryšiai, Škotijoje plėtėsi prekyba prancūziškais vynais. Ypač Bordo vynai buvo labai paklausūs Škotijos rinkose, todėl klestėjo vyno importo pramonė. Prekyba tarp dviejų šalių klestėjo, nors Prancūzija buvo katalikiška, o Škotija – protestantiška. Škotijos pirkliai kai kuriuose Prancūzijos uostuose mokėjo mažiau arba visai nemokėjo muitų, o kai kurie uostai visai neprekiavo su anglais. Škotijos eksportas į Prancūziją apėmė žuvį, anglį, vilną ir gyvūnų kailius. Prancūzija mainais eksportavo druską, vyną, prabangius audinius, pirštines, muzikos instrumentus, baldus, lovas ir akinius.
Nepaisant kai kurių sunkumų protestantams škotams Prancūzijoje, XVII amžiuje Bordo, Paryžiuje ir La Rošelyje egzistavo nusistovėjusios bendruomenės. Netgi XVIII amžiuje – po Sąjungos akto pasirašymo – Škotija ir Prancūzija toliau palaikė aktyvius ir glaudžius prekybinius santykius.
Prancūzijos revoliucija turėjo didelę įtaką Škotijos politikai, kaip ir visame pasaulyje. Iš dalies įkvėpti Amerikos revoliucijos, nuo XVIII a. 1780-ojo dešimtmečio vidurio Škotijoje pradėjo augti reformų judėjimai. Prancūzijos revoliucija sparčiai paspartino radikalių visuomenių, siekiančių reformuoti politinę sistemą ir spręsti kitas problemas, tokias kaip vergų prekyba ir religinės reformos, augimą. Iki 1792 m. pabaigos Škotijoje buvo nuo 80 iki 100 tokių visuomenių.
Įkvėpti Thomo Paine’o, kurio knyga „Žmogaus teisės“ (1791 m.) plačiai pasklido, idėjų, radikalai tyrinėjo ir plėtojo įvairias politines strategijas, tokias kaip protestai ir spaudos naudojimas. Radikalus laikraštis „Edinburgh Gazetteer“ skelbė radikalių visuomenių veiklą ir nutarimus, ypač radikalių suvažiavimų, vykusių Edinburge 1792–1794 m., veiklą. Daugelis šių draugijų pradėjo siųsti finansinę paramą revoliucinei Prancūzijai.
Paskutinė ir daugiausiai diskusijų sukėlusi konvencija buvo „Britų konvencija“ 1793–1794 m. žiemą, kuri buvo sudaryta pagal radikalios Prancūzijos nacionalinės konvencijos pavyzdį. Pavyzdžiui, jos protokolas datuotas nuo „Pirmųjų Britanijos konvencijos metų“, imituodamas prancūzų revoliucionierių panaikintą kalendorių. Panašiai nariai vienas į kitą kreipdavosi į „pilietį“. Susirūpinę dėl Prancūzijos radikalios politikos imitavimo, suvažiavimą valdžia uždarė, o jo lyderius išvežė.
Aljansas turėjo įtakos abiejų tautų kalbinėms ir filosofinėms tradicijoms. Prancūzų kalba tapo Škotijos teismo kalba, o daugelis škotų apsigyveno Prancūzijoje.
Buvo įprasta, kad iškilios škotų šeimos savo sūnus siųsdavo mokytis į Prancūziją, o ne į Angliją. Visi, siekiantys gyvenimo bažnyčioje, buvo išsilavinę Prancūzijoje. Po studijų grįžę namo į Škotiją jie atsinešė Prancūzijoje patirtas tradicijas ir kultūrą. Kai kuriomis šiandien Škotijoje vartojamomis kalbomis galite pamatyti abiejų šalių bendros istorijos pėdsakus
Žodis Hogmanay pradėtas vartoti po to, kai 1561 m. iš Prancūzijos į Škotiją grįžo Škotijos karalienė Marija. Niekas tiksliai nežino jo kilmės, bet jis gali kilti iš prancūziško žodžio „hoginane“, reiškiančio „gala diena“. Normandijoje Hogmanay įteiktos dovanos buvo „hoguignetes“.
Bonnie – reiškia gražus arba gražus iš prancūzų kalbos bon/bonne (geras)
Pelenas Škotijoje yra didelė plokščia serviravimo lėkštė, iš prancūzų kalbos assiette reiškia lėkštę
Tassie / tasse abu reiškia puodelį
Džigotas arba gigotas yra mėsos koja, dažniausiai iš avienos arba ėrienos abiejose šalyse.
Žodis caddy kilęs iš prancūziško žodžio kadetas, kuris vėlyvųjų viduramžių prancūzų kalboje reiškė jauną vaikiną.
Žodis „tartanas“ kilęs iš prancūziško žodžio „tertaine“ , reiškiančio audinio tipą (o ne raštą).
Škotijoje „douce“ reiškia švelnaus būdo arba malonaus būdo, o Prancūzijoje – minkštą, švelnų arba švelnų.
Pavadinimas Beauly kilęs iš prancūzų kalbos beau lieu, reiškiančio „graži vieta“. Manoma, kad taip yra todėl, kad kartą lankėsi Škotijos karalienė Marija ir pasakė „c'est un beau lieu“ – tai graži vieta!
Škotijos įtaką prancūzų intelektualinei mintims iliustruoja didžiulis Škotijos Apšvietos filosofų, tokių kaip David Hume ir Adam Smith, poveikis XVIII amžiuje. Jų novatoriški filosofijos, ekonomikos ir socialinės teorijos darbai prisidėjo prie Prancūzijos Apšvietos mąstymo raidos ir paveikė pagrindines Prancūzijos Apšvietos figūras, įskaitant Volterą ir Montesquieu. Tokios sąvokos kaip socialinių sutarčių teorija ir empirizmas, kurias propagavo škotų filosofai, paliko neišdildomą pėdsaką prancūzų filosofinio diskurso ir literatūros raidoje.
Škotijos renesansas XVIII ir XIX amžiais išaugo susidomėjimo prancūzų literatūra, ypač Apšvietos filosofų ir rašytojų, tokių kaip Rousseau, Voltaire'as ir Montaigne'as, darbais. Prancūzų literatūros kūrinių vertimas ir pritaikymas į škotų liaudies kalbas ne tik praturtino škotų literatūrinę raišką, bet ir prisidėjo prie škotų tautinės tapatybės bei kultūrinės savimonės ugdymo.
16 amžiuje pagrindinei šiandien išlikusių Škotijos kaimo šokių struktūrai įtakos turėjo Prancūzijos rūmų „kontredansai“. Škotijos kaimo šokiai buvo ne liaudies, o aukštuomenės šokiai. Juos į Škotiją atvežė grįžusi Prancūzijos ir Škotijos karalienė Marija Stiuart. Prancūzų terminija vartojama daugeliui Škotijos kantri šokių figūrų ir šiandien, pavyzdžiui, allemande, poussette, promenada ir rondel.
Vėliau, XVIII amžiuje, Edinburgo statusas išaugo, o oficialūs baliai ir susirinkimai, kuriuose buvo atliekami kaimo šokiai, tapo jo kultūrinio gyvenimo dalimi. Panašiai ir formalūs šokių stiliai, besivystantys Prancūzijos rūmuose, buvo paremti škotų ir anglų kantri šokiais. Tiek Anglijoje, tiek Škotijoje žmonės tikėjo, kad prancūziškos formos išreiškia aukščiausią meną. To meto šokių meistrai neišvengiamai buvo mokomi prancūziško šokio technikos, kurią dabar siejame su baletu.
Kvadrilės, XIX amžiuje Didžiojoje Britanijoje perėmusios iš kantri šokių visuomenės baliuose, kilmė buvo prancūziška forma – Contredanse arba Cotillon. Taip pat manoma, kad tai yra „apvalaus kambario“ tipo šokių, aptinkamų „Ceilidhs“ ir „Barn“ šokiuose, kilmė.
Škotijos ir prancūzų aljansas dar labiau palengvino keitimąsi kultūrine įtaka, rūmai pasitelkė prancūzų amatininkus savo puikiuose namuose ir vėliau į Škotiją importavo prancūzų meno ir architektūros stilius.
Prancūzų amatininkai ir drožėjai tapo Jokūbo V dvaro dalimi, kai jis vedė Marie de Guise. Jamesas 1537–41 m. tobulino Folklando rūmus Fife mieste. Darbui prižiūrėti jis pasamdė du prancūzų mūrininkus Mosesą Martiną ir Nicholasą Roy, o jie pasamdė prancūzų amatininkus.
Jis taip pat užsakė garsiuosius „Stirlingo galvas“, XVI a. ąžuolo medalionus, iškirptus renesanso stiliumi su karalių, karalienių, didikų ir Biblijos bei klasikinės mitologijos veikėjų atvaizdais. Iš pradžių jie buvo sumontuoti ant lubų Jameso rūmuose, tačiau iš dalies buvo Andre Mansiouno darbas. Jis buvo madingas prancūzų menininkas, kuris buvo paklausus visoje Škotijoje. Jo darbai leido turtingiesiems ir galingiesiems parodyti savo rafinuotą kontinentinį skonį. Kai Jokūbas mirė 16 m., Mansiounas išdrožė liūtą savo kapui.
Karališkosios šeimos nustatyta prancūziško meistriškumo tendencija pasekė ir kiti teisme, kuriuose taip pat dirbo prancūzų meistrai. Moses Martin ir Nicholas Roy, mūrininkai, dirbę Folklando rūmuose, taip pat dirbo Šv. Marijos koledže.
XVII amžiuje turtingose šeimose buvo madinga importuoti prancūziškus baldus. Prancūzų meistriškumo vertinimas Škotijoje tęsėsi šimtmečius, o prancūzų meistrai ir toliau dirbo Škotijoje arba siųsdavo ten užsakytus darbus.
Prancūzų įtaka tęsėsi ir vėlesniais šimtmečiais, ypač renesanso įkvėptų pastatų ir sodų pavidalu. Prancūzų architektūros stiliai ir motyvai atsidūrė daugelyje garsių Škotijos pastatų.
Keli žinomi pastatai Škotijoje turi neabejotiną prancūzų architektūros įtaką. Viena stulbinanti prancūzų architektūros įtakos iliustracija yra legendinis Dunmore Pineapple, unikalus beprotis, esantis Falkirke. Pastatytas XVIII amžiuje, pastatas garsėja išskirtiniu prancūzų įkvėptu dizainu, kuriame dera baroko ir rokoko stilių elementai. Įmantrus akmens fasadas ir sudėtingos detalės atspindi puošnias ir įnoringas ypatybes, dažnai siejamas su to laikotarpio prancūzų architektūra.
Kitas garsus pavyzdys yra Gosfordo namas Rytų Lotiane, pastatytas XVIII a. pabaigoje. Garsaus škotų architekto Roberto Adamo suprojektuotas statinys pasižymi neoklasicistinių ir prancūziškų architektūros elementų mišiniu. Pavyzdžiai: didingų kolonų naudojimas, puošnios detalės ir simetriškas išdėstymas, primenantis prancūzišką pilies stilių.
Inverarėjaus pilis Argaile ir Bjute, pastatyta XVIII a., pasižymi škotų ir prancūzų architektūros įtakos mišiniu. Pilies dizainas, pasižymintis aukštais bokštais, puošniais bokšteliais ir dekoratyviniais akmenimis, yra panašus į prancūzų pilių architektūros stilių. Tai atspindi to meto vyraujančią madą.
Dunrobino pilis yra dar vienas aiškus prancūziškų ch â teaux įtakos Škotijos didingų namų dizainui pavyzdys.
Šiandien kasmet į Škotiją atvyksta 320,000 XNUMX lankytojų iš Prancūzijos. Prancūzai yra trečia pagal tautybę, kasmet aplankiusi Škotiją. Tiems, kuriuos domina Auld aljansas, Škotijoje yra daugybė istorinių vietų, kurios suteikia ryškų žvilgsnį į istorinius Škotijos ir Prancūzijos ryšius.
Stirlingo pilis , Škotijos galios ir prestižo simbolis, atliko lemiamą vaidmenį karuose prieš Angliją. Pilyje gyveno daugelis Škotijos monarchų, palaikiusių glaudžius ryšius su Prancūzija, tokių kaip Jokūbas V ir Škotijos karalienė Marija. Stirlingo skulptūros atspindi Renesanso meno ir literatūros žinias, kurių anksčiau Škotijoje nebuvo matyti. Už rūmų yra įvairių skulptūrų, įskaitant arkangelo Mykolo, Prancūzijos globėjo, skulptūrą. Taip pat yra dvi Veneros skulptūros, cherubų galvos ir grifonas, jei paminėtume tik keletą. Renesanso įtaką galima pamatyti Stirlingo galvų drožiniuose , kurie dabar eksponuojami atskiroje parodoje.
Sudėtingus Roslino koplyčios raižinius gaubia mitai ir pasakojimai , įskaitant sąsajas su Tamplierių ordinu ir masonais. Tačiau yra ir ryšys su Prancūzija. Koplyčią pastatė Sinclairų šeima, kuri pirmą kartą į Jungtinę Karalystę atvyko iš Normandijos 1066 m. kartu su Viljamu Užkariautoju. Vienas iš Williamo Sinclairų protėvių buvo seras Rollo, vikingas, apsigyvenęs Normandijoje ir tapęs pirmuoju jos kunigaikščiu. Gotikinis architektūros stilius prasidėjo šioje vietovėje, vadovaujant normanams. Jį galima pamatyti Paryžiaus Dievo Motinos katedroje, taip pat Roslino koplyčioje.
Daugelis Roslino koplyčios raižinių yra panašūs į netoliese esančios Melrouzo abatijos , pastatytos maždaug šimtu metų anksčiau nei Roslinas, raižinius. Melrouzo abatiją prižiūrėjo prancūzų mūrininkas Johnas Morrow. Jos architektūrinis stilius ir raižiniai turi bendrų bruožų su tuo pačiu metu Prancūzijoje statytomis statiniais. Gali būti, kad Roslino koplyčios statytojai mėgdžiojo Melrouzo abatijos stilių, pripažindami prancūzišką Sinclairų šeimos kilmę.
Holirudo rūmai Edinburge buvo Škotijos karalienės Marijos rezidencija jai gyvenant Škotijoje. Jų architektūroje ir dizaine akivaizdi prancūzų įtaka, atspindinti stiprius ryšius tarp dviejų tautų tuo metu.
1314 m. įvykęs Banokberno mūšis, kuriame Roberto Bruce'o vadovaujama škotų armija nugalėjo anglus, yra dar vienas svarbus įvykis, susijęs su Senąja sąjunga. Lankytojai gali aplankyti Banokberno paveldo centrą, kad sužinotų daugiau apie šią epinę konfrontaciją.
Džedburge įsikūręs Škotų karalienės Marijos lankytojų centras skirtas garsiosios karalienės gyvenimui ir laikams. Centre pristatomi jos ryšiai su Prancūzija ir pateikiama išsami informacija apie šį žavų istorijos laikotarpį.
Dandrennano abatija , esanti Kirkkudbraitšyre, pietvakarių Škotijoje, yra vieta, kur Marija, Škotijos karalienė, praleido paskutinę naktį Škotijoje prieš išvykdama į Prancūziją. Ramūs abatijos griuvėsiai leidžia pažvelgti į jaudinantį karalienės atsisveikinimą su tėvyne.
Arbroto abatija , įkurta 1178 m., žymi savo istoriniais ryšiais su Senąja aljansa. Tai buvo vieta, kur 1320 m. buvo surašyta Arbroto deklaracija – laiškas popiežiui, patvirtinantis Škotijos nepriklausomybę.
Edinburgo Šv. Egidijaus katedroje yra Thistle koplyčia su įmantriais raižiniais ir dekoracijomis, įskaitant Škotijos ir Prancūzijos karališkuosius herbus. Tai primena ilgalaikę Senosios Aljanso įtaką.
„Auld Alliance Trophy“ – išskirtinis „Six Nations“ apdovanojimas – pirmą kartą buvo įteiktas 2018 m. Šis trofėjus yra skaudi duoklė po Pirmojo pasaulinio karo žuvusių abiejų šalių regbio žaidėjų atminimui.
Kartu su Prancūzijos konsulatu Karališkojoje mylioje Edinburge institutas propaguoja prancūzų kultūrą Škotijoje ir siūlo prancūzų kalbos pamokas bei kitus kultūrinius renginius. Taip pat yra žiniasklaidos biblioteka, kurioje galite pasiskolinti prancūzų kalbos žiniasklaidos, knygų ir išteklių arba skaityti prancūziškus laikraščius ir žurnalus.
Škotija
Tikimės, kad jums patiko Prancūzijos ir Škotijos ryšių tyrinėjimas. Jei ieškote kemperio, kurį galėtumėte išsinuomoti, kad apžiūrėtumėte kai kurias mūsų pabrėžtas vietas, pažiūrėkite į mūsų VW. Visi mūsų nuomojami kemperiai yra pilnai aprūpinti viskuo, ko prireiks jūsų kelionei po Škotiją. Viskas įskaičiuota į kainą, įskaitant papildomus patalynės komplektus, jei pageidaujate.
+ 44 (0) 7768 973804

Aplankykite Škotiją / Paulą TomkinsąGeriausi barai Edinburgo senamiestyje